Dubingiai tapo Europos žydų kelio dalimi

Kartą lankantis Izraelyje ir turint retą progą patirti, kaip švenčiama Palapinių šventė, besišnekučiuojant apie šį bei tą ir, neišvengiamai, apie žydų likimą Lietuvoje, šeimininkai mane ištiko klausimu: „Ar tarp jūsų protėvių nebuvo žydų? Ne? Tai kodėl jums taip rūpi mūsų tautos likimas?“ Jie tikrai nuoširdžiai nesuprato, kodėl rūpi, o aš nuoširdžiai nesupratau klausimo – kaip gali nerūpėti. Nuo mažų dienų girdėjau širdgėla persmelktus mamos pasakojimus apie tai, kaip buvo šaudomi Kupiškio žydai. Ir net paskutinėmis dienomis prieš mirtį tarp kitų ją kankinusių skausmingų atminčių, būdama pusiau sąmoningos būsenos, ji kartojo ir kartojo dejonę: „Dieve, kodėl?! Už ką jie turėjo taip kentėti?“ Atrodė, kad kadais matyti vaizdai ją tebevarstė lygiai skausmingai, kaip ir anuomet, ir niekad jos nebuvo apleidę.

Esu tikra, kad mano patirtis nėra išskirtinė. Daugelis mano kartos žmonių tą siaubu atmieštą atjautą, didžios neteisybės ir bendruomeninės kaltės už kolaboravimą jausmą atsinešėme su krauju. Tiesa, jei tik jis nebuvo pernelyg neproporcingai atskiestas tuometine sovietine ideologine propaganda – esą buvo išžudyti ne žydai, o tarybiniai piliečiai, taigi – jokio genocido nebuvo. Todėl su gilia pagarba žiūrėjau ir tebežiūriu ne tik į pasaulio teisuolius, bet ir į žmones, visuomenines organizacijas bei institucijas, kurios, suvokdamos visą situacijos nepalankumą, įvairiais laikais nepristigo drąsos neišsisukinėti nuo sunkių klausimų ir imtis iniciatyvų, galinčių bent iš dalies prisidėti prie teisingumo atstatymo, jei šiuo atveju tai apskritai yra įmanoma. Man, kaip gal ir kitiems, šis bei tas nepatinka: kad šios, ne tokios jau retos iniciatyvos ir pastangos, pagaliau – dešimtmečiais nešiojamos paprastų Lietuvos žmonių širdgėlos per retai pastebimos. Per menkai vertinamos nukentėjusiųjų ir jų palikuonių. Kartais nuoširdžiai apie jas nežinant, o kartais viską ignoruojant ir konvertuojant į niekad nepasibaigsiantį skolų ir kalčių sąrašą. Tačiau tai yra „antrosios pusės“ atsakomybė prieš moralinį imperatyvą. Mūsų tiek asmeninis, tiek bendruomeninis uždavinys gana neretai, deja, vis dar išlieka tas pats: pripažinti skaudžią tiesą ir, kiek tai įmanoma, atitaisyti žalą. Pagarbiai žvelgiant ir į savo, ir į žydų tautos istoriją, aplinkybes, galimybes bei ribas.

Tebus man atleista už tokią ilgą įžangą į dėstymą, bet negalėjau apeiti, tikiuosi, ne man vienai kylančių minčių, kurias pažadino gegužės 26 d. Dubingiuose surengtas įvykis – Dubingių žydų atminimui skirto stendo, pastatyto buvusios sinagogos vietoje, atidarymo ceremonija. Šis taškas nuo šiol tampa Europos žydų kelio dalimi – šiltas mažas taškelis žydų kultūros, meno, filosofijos ir bendrystės trasoje. Ar tai ne įvykis?

Visų pirma norėtųsi pabrėžti daugeriopai iškalbingą faktą, kad iniciatyva įamžinti miestelio žydų atminimą yra privati. Istorikė Vaida Navickaitė-Šakėnienė, kurios šaknys sietinos su šiuo kraštu, o ausys, veikiausiai, irgi yra „atsigirdėjusios“ močiučių ir tėvų širdgėlos dėl įvykusios tragedijos, jau seniai puoselėja Dubingių žydų atminimą, taip perimdama ir tęsdama dubingiškės mokytojos, kraštotyrininkės a. a. Lionginos Giedrytės pradėtus darbus. Viena vertus – pasigėrėtina, palaikytina ir sektina, kita vertus – argi ne keista, kad tai buvo padaryta ne visuomeninės organizacijos, savivaldybės ar kurios dar solidesnės institucijos pastangomis? Akmuo šis ne į Molėtų savivaldybės daržą – ji, pasak ceremonijoje dalyvavusios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, šiame kontekste kone pavyzdinė; klausimas retorinis, skirtinas bendruomenėms, judėjimams ir iniciatyvoms Lietuvoje apskritai. Dubingių atveju net ir žemės lopinėlį stendui skyrė, jį deramai sutvarkė privačios nuosavybės savininkai – Kastytis ir Jolanta Žilinskai, beje, kaip ir V. Navickaitė-Šakėnienė, įsikūrę buvusio žydų štetlo teritorijoje. Abi sodybos kažkada priklausė Rudaševskių giminei, tai primena didžiulis tentas su istorinės štetlo nuotraukos atspaudu, o dabar dar – ir stendas. Istorinė tiesa bei savigarba neleido naujiesiems šių namų šeimininkams nutylėti išvarytų ir žiauriai mirčiai pasmerktų žmonių atminimo. Pakviesiu viltis, kad pats šių ženklų atsiradimo faktas nuveiks darbą, kurio nepajėgia nuveikti jokie paraginimai ir pamokslai (pastarųjų, beje, Dubingių bažnyčioje šia tema vis dėlto galėtų rastis).

O tam sykiui – ceremonija buvo solidi, šilta ir nuoširdi. Tos dienos saulės atokaitos nepabūgo garbūs svečiai – LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, Molėtų vicemerė Vaida Saugūnienė, Izraelio ambasados Lietuvoje administracijos vadovas Mr. Inon Drigant, nuotoliu iš Izraelio jungėsi Rudaševskio – vieno iš trijų išsigelbėjusių Dubingių žydų – sūnus, vadintas senelio vardu, Šlioma Rudaševskis.

V. Navickaitė-Šakėnienė priminė miestelio žydų istoriją, jos puoselėtojus, darnų sugyvenimą su miestelėnais, sinagogos likimą, dėkojo visiems, palaikiusiems iniciatyvą. Svečiai, kaip ir dera, džiaugėsi nuveiktu dar vienu gražiu darbu, vertino jį daugybės nenuveiktų darbų (kitose Lietuvos vietose) perspektyvoje, linkėjo ir sveikino. Turbūt jautriausias įvykio momentas vis dėlto buvo Šliomos Rudaševskio pasisakymas. Ryšys su Izraeliu trūkinėjo, kaip ir kalbėtojo atmintis: daug kas dėl suprantamų priežasčių liko ir liks nesužinota, neišgirsta, neužfiksuota – vežami mirti, žinia, nelabai tegalėjo pasirūpinti savo gyvenimo artefaktais, kurie būtų ką nors pasakę ateities kartoms. Tačiau ir apie mus, ir apie juos visiems laikams pasakyta ir tebesakoma kur kas daugiau, nei galėtų kalbėti bet koks artefaktas, tik labai gaila, kad tuo iškalbėtoju tapo nekaltų žmonių mirtis. Kad ir kaip, tikėkim, jog ryšys ne tik su Šlioma Rudaševskiu, bet ir su žydų bendruomene jei ir trūkinės, tai nebenutrūks. Mat Dubingių stendas miestelio žydams atminti švies ir naktį. Taigi atmintį užpūsti taps sunkiau.

Po ceremonijos svečiai buvo pakviesti į Dubingių Šv. Jurgio bažnyčią, kur jų laukė operos solisto Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertas. Šventovės skliautus kėlė žydiškos melodijos, atliekamos jidiš kalba. Net ir tuosyk, kai atlikėjas žadėjo, jog dabar tai jau uždainuosiąs kažką džiugaus, graudulys dainų neapleido. Ką jau kalbėti apie paskutinį aramėjų kalba atliktą kūrinį, skirtą išėjusiems atminti.

Pabaigsiu tuo, kuo pradėjau. Žydai tikrai moka švęsti – ir Palapinių, ir kitas šventes. Jie daug, garsiai ir greitai prajunka, ištvermingai ir pasiutusiai šoka – atrodo besą linksmiausi žmonės šioje žemėje. Kai paklausiau, kas juos išmokė taip džiaugtis gyvenimu, greitai atsakė: “Mirtis. Mes niekada neturėjome laiko liūdėti, nes kiekviena diena galėjo būti paskutinė”.

Kas benutiktų – šokim kartu.

Elvyra Kučinskaitė

2024 - 06 - 05