Giedraičių (Martyniškių) mūšis

Lietuvos kariuomenės sėkmingą kontrpuolimą, pradėtą 1920 m. naktį iš lapkričio 20 d. į 21 d., Giedraičių prieigose bandė stabdyti Martyniškių dvare įsitvirtinusi lenkų artilerijos baterija.

Lietuvos kariuomenės artileristams pavyko greitai nustatyti priešo poziciją. 6-tos baterijos būrio vadas, operatyviai perkėlęs savo būrį į Šiupienių kaimo teritoriją, nukreipė artilerijos ugnį į priešo poziciją. Viena granata pataikė į priešo bateriją ir išvedė iš rikiuotės jo patranką. Sutrikę lenkų artileristai ėmė skubiai trauktis, taip sudarydami galimybes Lietuvos kariuomenės 2-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulko daliniams toliau atakuoti priešą.

Ant linijos aukštumų prieš Giedraičius, Martyniškių ruože, lenkai paskutinį kartą pasipriešino. Tačiau Mokomajai kuopai vadovavęs vyr. puskarininkis Jonas Kuliešius smarkiai atakuodamas vijo lenkus Giedraičių link.

Netrukus, kariai, vadovaujami 2-os kuopos vado ltn. Kazio Ališausko ir 3-ios kulkosvaidžių kuopos vado ltn. Antano Šovos, užėmė Martyniškių dvarą. Sumaniais veiksmais toliau atakuodami priešą, supo lenkų pozicijas. Neatlaikę spaudimo lenkai bėgo į Giedraičius. Nesuskubusieji pabėgti buvo paimti į nelaisvę. Lapkričio 21 d., po pietų, Giedraičiai buvo išvaduoti. Vydamas priešą ties Kraujaleidžių kaimu žuvo Mokomajai kuopai vadovavęs vyr. pusk. J. Kuliešius.

Sėkmingi lietuvių artileristų veiksmai ant linijos aukštumų prieš Giedraičius, Martyniškių ruože, 1920 m. lapkričio 21 d. palengvino Giedraičių paėmimą ir nemaža dalimi nulėmė šias kautynes lietuvių naudai. Patyrusi nemažų nuostolių Lietuvos kariuomenė grįžo į iki lapkričio 17 d. turėtas pozicijas.