.jpg)
Dvidešimt devintas „Tikros istorijos“ pasakojimas.
Justinas Duchovskis greta Laičių kaimo atrado savo namus. Tikru Alantos seniūnijos gyventoju save laikantis vyras čia ne tik apsigyveno, išmoko bitininkauti, bet ir susikūrė darbo vietą – su antrąja puse atidarė šokolado cechą, kur ne tik gimsta nauji šokolado skoniai, bet ir galima susipažinti su šokolado „nuo pupelės iki plytelės“ gamybos procesu. „Aš save visada įsivaizdavau kaip upę, kuri prisitaiko prie vagos ir yra pastoviai tekanti. Man labai patinka nauji iššūkiai ir naujos patirtys. Lygiai taip pat ir čia – tu vis mokaisi, tobulėji,“ – šypsosi naujos šokolado manufaktūros BEANINGFUL kūrėjas Justinas.
Aukštaitija Justinui visuomet buvo artimas kraštas. Utena, Leliūnai, taip pat ir Alanta. „Vis pravažiuodavom pro Alantą ir vis su nostalgija žiūrėdavom. O važiuodamas šiuo keliu ir kalniukais dar pasvajodavau, kad taip važiuočiau į namus...“ – prisimena Justinas. Po kelerių metų paieškų sužinojus apie parduodamą sodybą netoli Alantos didelių dvejonių nekilo. Apžiūrėję vietą, Justinas su antrąja puse sprendimą priėmė vos per valandą. Gamta ir atviros erdvės greta Kauno, Babtuose, užaugusį vyrą traukė nuo mažumės. „Kuo daugiau sėdime vienoj vietoj, tuo atstumai didesni atrodo, bet kai pasižiūri į viską iš šono – maža ta mūsų Lietuva ir viskas lengvai pasiekiama,“ – pasakoja naujakurys ir prisipažįsta, kad 2017 metais įsigijęs sodybą dar negalvojo apie nuolatinį gyvenimą toliau nuo didžiųjų miestų. – „Galbūt pradžioje nebuvom garantuoti, kad čia kelsimės gyvent, bet per pirmus metus įvyko ta mertamorfozė, kai supratau, kad galėčiau ir norėčiau čia gyventi. Tada kita mintis – reikia sugalvoti, kuo čia užsiimti.“ Ir nors tuo metu šokoladas neatrodė geriausias pasirinkimas, gautas draugiškas patarimas daryti tai, ką moka geriausiai, tapo lemtingu.
Po beveik trejų metų intensyvaus darbo, šiandien Justinas priima svečius į naujai pastatytą ir įrengtą šokolado cechą. Čia pat kuria ir atranda naujus šokolado skonius. Šokolado gamyba, tarsi jo gimimas, pasak Justino, neatsiejama nuo edukacijos. Pasakojant apie kuriamą produktą ir pagarbą kakavos kultūrai, užauginamas sąmoningas klientas. Visa tai tam, kad vartotojas suprastų, ką skanauja ir už ką moka brangiau. Justinas džiaugiasi vis besipildančiu edukacijų grafiku, kai gali svečiams ne tik pasakoti apie kakavą, skirtingas jos rūšis ir ūkius, bet ir supažindinti su skoniais, pakviesti ragauti skirtingas kakavas – žalias ir skrudintas, kaip ir galutinį produktą – šokoladą.
Molėtų rajone kuriamas naujasis BEANINGFUL šokoladas atitinka „nuo pupelės iki plytelės“ (angl. bean to bar) gamybos principą. Pasak šokolado gamintojo, toks požiūris į šokoladą atsirado iš poreikio atskirti masinį produktą nuo aukštesnio lygio produkcijos. „Kuo mes skiriamės nuo masinių gamintojų – mes visada galime valdyti kokybę. Ką turiu omeny – galime rinktis bendradarbiauti su tuo ūkiu, kuris prižiūri kakavmedį. Tai turi būti biodinaminis, bioįvairove besirūpininantis ūkis. Čia kalbame apie tvarumą iš ekologinės pusės,“ – pasakoja Justinas ir priduria. – „O kitas – ekonominis tvarumas, gal net svarbesnis. Tai reiškia, kad tas augintojas arba kakavos ūkininkas gauna savęs vertą atlygį už tai, ką jis daro.“
Galėdamas prižiūrėti visą kokybės procesą, Justinas ne tik žino kaip kakavos ūkininkai užaugina, apdirba kakavą. Jis taip pat gali būti ramus, kad visuomet gaus vienodą, kokybiškai apdirbtą žaliavą. Tik tuomet prasideda šokolado kūrėjo darbas: „Mūsų darbas labai paprastas – nesugadinti tos žaliavos, kakavos, kurią gauni. Ji jau yra nuostabi tokia, kokia atkeliavo. Mes ją skrudinam, kad išryškintume skonį, kuris jau atpažįstamas kaip šokolado, ir pabrėžtume būtent tai rūšiai arba tam regionui priskiriamą kakavos aromatų gausybę. Toliau vėtom ją nuo pelų, malam, grūdinam ir liejam į plyteles.“
Visų šokolado kūrybos subtilybių Justinas mokytis pradėjo savarankiškai, o prieš aštuonerius metus, pasak jo, tai tapo rimta veikla. Virėjo konditerio specialybę turintis vyras prisimena ir pirmąją pažintį su šokoladu, kokį šiandien kuria pats: „Draugas kažkada parvežė iš Meksikos paties pagaminto šokolado. Nusipirko turguj kakavos, ją sufermentavo, suskrudino, sutrynė, sumalė viską į šokoladą. Ragauju ir suprantu, kad nežinau ką, nes atrodo visiškai ne tai, ką esam įpratę vadinti šokoladu, ką nusiperkam parduotuvėje. Tada pradėjau domėtis, kodėl taip yra, kodėl šokoladas yra ir gali būti kitoks negu esu įpratęs.“ Būdamas smalsus, vyras ne tik daug domėjosi, skaitė, bet ir pats namų virtuvėje atliko pirmuosius bandymus – atsisiuntė pirmus namūdinius įrengimus, pirmuosius kilogramus kakavos pupelių. „Prasidėjo įdomus kelias. Pradėjau lysti į tamsų mišką. Dabar, po 8 metų, jau matau proskiną, tą šviesą, kai atrodo daug dalykų aiškiau,“ – šypsosi Justinas.
Šiandien jaunasis verslininkas savo sukauptomis žiniomis bei patirtimi dalinasi su savojo šokolado fabriko svečiais bei partneriais. Vos nusprendęs naujoje sodyboje ne tik gyventi, bet ir vystyti verslą, vyras ėmėsi ieškoti finansinės paramos galimybių. Jas atrado Molėtų vietos veiklos grupėje, kurios padedamas pasinaudojo vietos plėtros strategijos priemone „Novatoriško ūkio ir verslo kūrimas bei plėtra, efektyviai panaudojant turizmo potencialą ir kitus vietos išteklius“. Prieš trejetą metų parašius paraišką ir laimėjus konkursą, 2020 metų gegužę pradėtos naujojo šokolado fabriko statybos. Po metų įsigijus įrangą prasidėjo kūrybinis šokolado pakuočių ir skonių paieškų darbas. Justinas pastebi, jog per trejetą metų daug kas pasikeitę: „Smagu pats augimas, ne tai, kad viskas truko tiek daug laiko. Žinoma, norėjosi greičiau, bet galų gale turime kokybiškesnį produktą.“
Šiandien BEANINGFUL prekės ženklo kūrėjas pristato dvi šokoladų linijas. Pirmoji – apie kakavos pupelę, atskleidžiant jos ir kakavos ūkių regionams būdingus skonius, aromatus. Šie šokoladai pagaminti iš kakavos pupelių užaugintų specializuotuose Peru, Kongo, Filipinų, Indijos kakavos ūkiuose. Antroji – skoninė linija. Paklaustas apie skonių paieškas Justinas pasakoja ne tik norėjęs Baltijos regionui artimų skonių, tam didelės įtakos turėjo ir jo vaikystės prisiminimai, jo paties patirtys bei aplinka. „Vienas ryškiausių mano vaistystės atsiminimų – tai mano močiutė, jos virtuvė, jos sodas, daržas. Tai ji man paklojo pagrindą, meilę maistui,“ – atvirauja Justinas. Iš to kilo ir vienas iš vaiksytės skoninių derinių – šokoladas pagardintas serbentais ir grietine. Kitas – avilyje brandintos kakavos šokoladas sujungė dvi Justino veiklas. „Kadangi dar ir bitininkaujam, atidarius avilį tave pasitinka be proto nuostabus aromatas. Vis galvojau, kaip jį būtų galima uždaryti,“ – pasakoja alantiškis. – „Neišradom čia dviračio. Kadangi kakava savyje turi riebalo, o riebalas geria į save aromatus, daug kas uždaro kakavą į statines tauriųjų gėrimų. Mes tokių tradicijų neturime. Tuomet ir kilo mintis, kurią pavyko įgyvendinti – kakava pritraukė labai daug kvapo ir gavosi tikrai įdomus produktas.“ Trečiasis – tamsus pieniškas šokoladas su kadagiai ir sviestu. Labanoro girioje pačių šokolado kūrėjų rinkti kadagiai tarsi atsiskleidė naujai – naudojami nedideliais kiekiais ir malami švieži jie šokoladą papildo daugeliui nepažįstamu, švelniu skoniu ir aromatu: „Bandėm sukurti produktą, kur kiekvienas ingredientas papildytų kitą, sukurtų tokį šokį.“
Kol kas didžioji dalis šokoladų užsakymų – privatūs, Justinas džiaugiasi netrukus savo šokoladus pristatysiantis ir parduotuvių lentynose. Iki tol vyras intensyviai dirba ir ruošia kalėdinius užsakymus, o vienas naujesnių projektų – bendras darbas su kavos mokykla „Crookes Nose and Coffee Stories“, kuriems sukurtas naujas produktas – kavaladas – džiovintų kavos uogų plytelė.
Nors tokių šokolado kūrėjų kaip Justinas Lietuvoje nėra daug, juntama lengva konkurencija, kuri, pasak Justino – sveika, skatinanti pasitempti ir tobulėti, ieškoti naujų, įdomesnių skonių derinių: „Šokolado gamyba nėra sausas dalykas. Kiekvienas į savo šokoladą „įdedam“ ir savo charakterio. Ir galiu lažintis, kad pasiėmę vieną pupelę padarytume visiškai skirtingą produktą.“
Kaip kakavos augintojai, lygiai taip pat Justinui svarbūs ir lietuvių ūkiai, galintys tiekti šviežias uogas, pieno produktus. Nors kol kas nepavyksta atrasti artimų ūkių Molėtų rajone, šokolado kūrėjas tikisi, kad tai laikina: „Labai norėčiau, kad ta tiekimo grandinė trumpėtų. Bent jau kai kurių ingredientų. Tie patys serbentai ar vyšnios, svarainiai ar kas tai bebūtų. Labai norėčiau užmegzti ryšius ir jeigu aš gaunu naudos, noriu, kad ir tas ūkininkas gautų.“ Vyras tikisi, kad tai išspręsti padėtų išaugę šokolado gamybos kiekiai. „Mūsų pagrindinis tikslas – didinti apimtis, nusiperkamos kakavos ir pagaminamo šokolado kiekius,“ – pasakoja Justinas, pripažindamas, kad tai leistų ne tik įsitvirtinti rinkoje, bet ir bendraudarbiaujant su ūkiais ar ieškant naujų tiekėjų suteiktų „svorio“ jų vardui. O gyvenimas bei verslas kaimo vietovėje, pasak jo – tam ne kliūtis: „Vienintelis trukdis manau gali būti darbo jėga. Visa kita tik tavo reikalas ar tu pasiruošęs įgyvendinti.“
Nors Justinas pripažįsta idealizuojantis mažesnių vietovių gyvenimą, žmonių ryšius, džiaugiasi Alantos krašte užmezgęs ne vieną tvirtą draugystę. „Aš nesuabsoliutindamas sugrįžčiau prie savo banalaus pasakymo, kad man čia tikri yra ryšiai tarp žmonių. Tuos, bent jau, kuriuos mes atradome. Tikri, kai net sau kartais pavydi, kad taip yra,“ – atvirauja Justinas.
2022-12-06
