Kiekvienas fotografas yra kažkuo panašus, bet kartu ir labai skirtingas

Mantas Girskas – fotografas, fiksuojantis gyvenimo grožį bei matantis pasaulį ir žmones per fotoaparato objektyvą. Jo žmona Jurga - darželio muzikos mokytoja. Abu savo kasdienybėje kuria grožį: Mantas - vaizdais, Jurga - muzika.

Fotografija – ne tik vaizdai, bet ir jausmai, prisiminimai, tikros akimirkos, kurios niekada nebus tokios pačios. Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją, o kiekvienas fotografas turi savitą kelią, kupiną atradimų ir įkvėpimo.

Jūsų nuotraukos traukia akį socialiniuose tinkluose. Esate gana gerai žinomas fotografas Molėtų mieste. Kaip fotografija atėjo į Jūsų gyvenimą?

Fotografija mano gyvenime atsirado visai netikėtai – viskas prasidėjo dar penktoje klasėje. Molėtuose buvo parduotuvė „Diafragma“, kurioje pardavinėjo kompiuterinius žaidimus ir įvairius komisinius daiktus. Kartą ten pamačiau didintuvą – jis patraukė mano dėmesį vien savo išvaizda, tad nusprendžiau jį įsigyti. Tik vėliau supratau, kad norint jį naudoti, reikia turėti fotoaparatą. Taip ir prasidėjo mano kelionė fotografijos pasaulyje – nusipirkau pirmąjį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti.

Tai tapo mano pomėgiu, kuris iki šiol konkuruoja su darbu. Per visą šį laiką buvo įvairių pertraukų, kartais fotografiją palikdavau metams ar net ilgiau, tačiau visada sugrįždavau. Tai vienintelė veikla, kurios niekada „nepamečiau“, nes ji man teikia tikrą džiaugsmą ir leidžia išreikšti save.

Kaip gimė idėja atidaryti foto studiją Molėtuose?

Idėja atidaryti foto studiją Molėtuose formavosi po truputį – tai ilgai svarstytas, o kartu ir gana egoistiškas sprendimas. Iš pradžių ši vieta turėjo tarnauti visai kitam tikslui – planavau čia įrengti staliaus dirbtuves, kuriose gaminčiau langus ir duris, tai pastatyta sena daržinė, kurios paskirtis galėjo būti bet kokia.

Tačiau viskas pasikeitė, kai dirbdamas Norvegijoje nuolat fotografavau ir supratau, kad ši veikla man teikia didžiulį malonumą. Tuomet ir atėjo mintis – kodėl gi nepavertus šios vietos foto studija? Staliaus dirbtuves dar galėsiu įsirengti bet kada, o fotografija traukė vis labiau.

Įdomiausia, kad mano žmona Jurga apie tai nieko nežinojo – tai buvo savotiškai slaptas projektas. Idėja brendo palaipsniui, nes daug kas klausė, ar neketinu įsirengti studijos. Galų gale, mažais žingsniais ši mintis tapo realybe, ir dabar čia gimsta gražiausios akimirkos bei įamžinami žmonių prisiminimai.

Kas Jums labiausiai patinka fotografijoje – šeimos, miesto šventės ar kažkas kita?
Labiausiai mane žavi reportažinė fotografija – tai akimirkų gaudymas, kai viskas vyksta natūraliai ir nereikia nieko režisuoti. Man patinka stebėti žmones, fiksuoti jų tikras emocijas, spontaniškas reakcijas, gyvenimo momentus.

Tai puikiai atsispindėjo ir mano vykusioje fotografijos parodoje „Nematyta gegužės – 17“. Joje buvo eksponuojami darbai, kurie man yra patys artimiausi – tokie, kuriuose nėra pozavimo ar iš anksto suplanuotų kadrų. Man nereikia aiškinti žmonėms, kaip atsistoti ar ką daryti, tiesiog stebiu ir spaudžiu mygtuką būtent tada, kai pajuntu, kad užfiksuotas momentas yra tobulas. Galbūt dar neatradau savo galutinio fotografijos kelio, bet šiuo metu reportažas man yra artimiausias fotografijos žanras.

Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate dirbdamas mažame miestelyje?

Darbas mažame miestelyje turi savo ypatumų, ypač kai foto studija yra naujiena Molėtuose. Vienas didžiausių iššūkių man buvo, kai į studiją atėjo net 12 žmonių, visa giminė norėjo kalėdinės fotosesijos. Supratau, kad erdvė per maža, tačiau tai buvo gera pamoka, kaip prisitaikyti prie aplinkybių.

Žmonės dažnai tikisi kičo, gausių dekoracijų ir ryškių puošmenų, tačiau mano studijoje akcentas visada yra žmogus, o ne aplinka. Kalėdinei studijai dekoracijas padėjo paruošti mano žmona Jurga, nes pats tokiems dalykams nesu labai gabus. Ji padėjo sukurti jaukią, bet neperkrautą atmosferą, kurioje pagrindinis dėmesys tenka ne aplinkai, o pačiam žmogui.

Kitas iššūkis yra pritraukti vietinius klientus. Jie dažnai renkasi tradicines foto studijas, kuriose fonas ir dekoracijos nustelbia patį žmogų. Mano požiūris kitoks, noriu parodyti natūralų žmogaus grožį, o ne jį paslėpti. Be to, nesinaudoju „Photoshop“ ir net neturiu šios programos, man svarbiausia tikros emocijos ir natūralumas, o ne dirbtinai sukurtas įvaizdis.

Manau, kad mažo miestelio bendruomenė dar nėra iki galo atradusi vietinių verslų ir paslaugų, tokių kaip mano studija. Susidomėjimo yra, bet jo galėtų būti daugiau. Viena iš priežasčių - reklamos trūkumas. Kadangi fotografija nėra mano pagrindinis darbas, dažnai tenka balansuoti tarp statybų, kurios užtikrina pragyvenimą, ir fotografijos, kuri yra didžiausias pomėgis. Kartais tiesiog pasiklystu tarp šių dviejų veiklų, o kartais pristinga motyvacijos.

Tikiuosi, kad šie metai bus kitokie. Noriu daugiau žmonių supažindinti su tuo, ką darau ir pasistengsiu, kad apie mano fotografiją sužinotų kuo daugiau vietinių žmonių. Tai bus vienas iš mano tikslų artimiausiu metu.

Kokia buvo įsimintiniausia ar netikėčiausia akimirka fotografavimo metu? Gal turite mėgiamiausią nuotrauką?

Viena įsimintiniausių ir netikėčiausių akimirkų fotografuojant nutiko Bergene, Norvegijoje, kai dariau reportažines nuotraukas gatvėse. Tiesiog vaikščiodavau ir fiksuodavau žmones, jų kasdienybę, nuotaikas, autentiškus momentus.

Vieną vakarą su draugu sėdėjome kebabinėje, kuri turėjo didelius langus. Pro juos pamačiau moterį – ji buvo akivaizdžiai apsvaigusi, visiškame „kosmose“. Nusprendžiau ją nufotografuoti, tačiau moteris mane pastebėjo, įsižeidė, pradėjo žiūrėti į mane bei piktintis dėl nuotraukos. Tuo metu kebabinės savininkas, supratęs, kad moteris yra narkomanė, neleido jai užeiti į vidų. Tai ją dar labiau įsiutino – ji pradėjo mėtyti ir spardyti šiukšlių dėžes. Galiausiai išėjau į lauką, ji griežtai reikalavo ištrinti nuotraukas. Situacija buvo ganėtinai įtempta, todėl aš nusprendžiau išvengti konflikto, prie jos ištryniau visas nuotraukas ir viskas tuo pasibaigė.

Kalbant apie mėgstamiausią nuotrauką – viena tokių buvo eksponuojama mano parodoje. Joje užfiksuotas momentas, kai pareigūnai neša pilietį į policijos automobilį. Tai viena iš tų nuotraukų, kurioje atsispindi tikra ir nesuvaidinta realybė – akimirka, kuri turi savo istoriją ir emociją.

Fotografija Jums – verslas ar pomėgis?

Fotografija man visų pirma yra pomėgis, bet, žinoma, būtų smagu, jei tai galėtų tapti ir verslu, tačiau tam neužtenka vien tik gerų nuotraukų, tam reikia daug pastangų, gebėjimo save parduoti, o tai nėra taip paprasta.

Šiuo metu dirbu statybose, todėl dažnai jaučiuosi tarsi per vidurį – nežinau, ar esu geras statybininkas tarp fotografų, ar geras fotografas tarp statybininkų. Negaliu visiškai atsiduoti nei vienai, nei kitai veiklai ir tai kartais vargina. Būna dienų, kai atrodo, kad nebenoriu daryti nei vieno, nei kito. Dabar kaip tik esu šiame laikotarpį, kai bandau rasti balansą tarp šių dviejų sričių ir suprasti, kur link judėti toliau.

Jūsų žmona Jurga dirba darželyje muzikos mokytoja, ar tenka fotografuoti vaikų darželio renginius?

Taip, tenka fotografuoti vaikų darželio renginius, ypač kai žmona Jurga paprašo pagalbos. Vasario 16 - osios nuotraukos darželyje darytos mano, tą dieną buvau laisvas ir galėjau įamžinti šventes akimirkas.

Iš šalies gali atrodyti, kad padaryti vaikų nuotrauką labai paprasta – tiesiog sustatai ir fotografuoji, tačiau realybėje tai reikalauja daug atidumo: reikia, kad vaikai būtų atsimerkę, nenusisukę į šoną, žiūrėtų tiesiai į objektyvą. Su vaikais dirbti nėra lengva, bet tikrai įmanoma – jie yra natūralūs, tikri ir nemoka meluoti, todėl jų emocijos nuotraukose visada būna nuoširdžios. Fotografija apskritai yra ne tik apie mygtuko paspaudimą – tai procesas, kuriame svarbu pamatyti visas detales ir pasiekti geriausią rezultatą.

Žmona dažnai tampa Jūsų modeliu. Kaip ji reaguoja į fotosesijas? Ar jai tai patinka, ar tenka įkalbinėti?

Jurga: Ne, aš nemėgstu būti fotografuojama. Ir mūsų vaikai taip pat, ypač jaunėlis, kuris taip nemėgsta fotoaparato, kad vos jį pamato, iškart užsidengia veidą, tačiau kai žiūriu į vyro darytas nuotraukas, jose visada pasijaučiu ypač graži.

Mantas: Man pačios gražiausios žmonos nuotraukos – vasariškos, juodai baltos. Apskritai, juodai balta fotografija yra mano mėgstamiausia, galima sakyti, esu jos „ambasadorius“. Net savo parodoje turėjau didelę dilemą, kurias nuotraukas eksponuoti daugiau. Galiausiai didžioji dalis buvo spalvotos, bet kita pusė liko juodai balta.

Nors fotografuoju įvairius renginius, šventes ar žmonės, bet dažniausiai mane žmonės samdo krikštynoms, tai yra stipriausia mano sritis. Kiekvienas fotografas turi savo braižą, mes visi kažkuo panašūs, bet kartu ir labai skirtingi, nes kiekvienas matome pasaulį savaip.

Kokie Jūsų ateities planai – galbūt norėtumėte plėsti veiklą ar išbandyti naujas fotografijos sritis?

Savo ateities planus kol kas pasiliksiu sau, kai jie taps realybe tada ir pamatysite. Manau, kad geriau juos palikti įgyvendinimui, o ne iš anksto daug kalbėti. Kartais, kai planai išsakomi garsiai, atrodo, jog jau kažkiek juos įgyvendinai mintyse, o tada gali sumažėti motyvacija siekti galutinio tikslo.

Be to, gyvenimas dažnai pats sudėlioja viską savaip. Todėl kol kas tiesiog darau tai, kas man patinka, o kur tai nuves, parodys laikas.

Ką patartumėte fotografams su telefonais?

Jei fotografuojate telefonu, svarbiausia yra suprasti jo galimybes ir išmokti išnaudoti visas funkcijas. Šiuolaikiniai telefonai mažai kuo nusileidžia fotoaparatams, ypač kai kalbama apie gerą apšvietimą ir tinkamus nustatymus.

Fotografuojant profesionaliai ir už atlygį, telefono gali nepakakti – klientai tikisi aukščiausios kokybės ir techninio lankstumo, kuriuos suteikia profesionalūs fotoaparatai.

Vis dėlto, jei fotografuojate sau ir gerai išmanote parametrus, galite pasiekti puikių rezultatų. Pats esu padaręs nuostabių kadrų su telefonu ir jie nė kiek nenusileido fotoaparatu darytom nuotraukom. Svarbiausia – žinios, kūrybiškumas ir gebėjimas tinkamai išnaudoti įrangą.

Turime šūkį „Molėtai - čia viskas tikra“. Ar pritariate šiems žodžiams ir kodėl?

Tikrai pritariu šūkiui „Molėtai – čia viskas tikra“. Molėtuose gyvenimas teka ramiau, čia nėra didmiesčių šurmulio, žmonių taip pat mažiau, o gamta visada šalia. Būtent tai ir kuria tikrumo jausmą.

Čia žmonės paprastesni, nuoširdesni, o gyvenimo tempas leidžia daugiau laiko skirti sau ir artimiesiems. Molėtuose galima pabėgti nuo kasdienio streso ir mėgautis natūralia aplinka, kurioje viskas yra tikra ir nesuvaidinta.