Legendos

LEGENDA APIE HERBĄ

„Negeisk svetimų lobių. Kas trokšta praturtėti per vieną naktį, tas liks be galvos po trijų ar trisdešimt trijų naktų.“
...Kelias naktis senoji Molėtų bajorė neturėjo ramybės. Vos sumerkdavo akis, ir prieš jas šmėkščiodavo trys paukščiai su ilgais snapais. Skrido jie vienas paskui kitą ir gaudė auksu spindintį raktą.
Kartą jie prabilo poniai bajorei pusiau paukščių, pusiau žmonių šnekta: “Raiste yra užkeikta pinigų skrynia. Artimiausią mėnesieną ji iškils iš maurų į paviršių. Kas mokės, galės pasiimti auksą ir sidabrą“.
Nuo šitų pažadų poniai bajorei tiesiog galva pasimaišė. Nusivarė vyrelį į raistą su ilgu šiekštu akivarams maišyti:gal kur tą skrynią užčiuops. Pati iki išsekimo nuo kupsto ant kupsto šokinėjo, į akivarų gelmę bandė įžvelgti... Girdi: trejetas ilgasparnių paukščių virš moteriškės galvos vėl plasnoja. Šįkart nebe sapne. Paukščiai vėl jai šneka: “Skrynią iškilusią pamatysi, bet už dyką jos nepaimsi... Mes ėdame galvas. Skanias galvas. Duok savąją, ir skrabas tavo!” – “Aš gi tik vieną galvą turiu”. - “Mes tik vieną skrynią!“ Boba įsigeidė paukščius pergudrauti. Iš Molėtų žydelio kromelninko nusipirko silkę ir jos galvą nunešė paukščiams į raistą. Šie piktai suklegėjo, sušnypštė: “Ši galva neskani. Duok savąją!“ Ponia bajorė iš raisto grįžo lyg žemę pardavusi.
Nuo to laiko per naktis pataluose vartėsi, bluosto nesudėdama. Žmonių akyse nyko, džiuvo, senėjo. Po raistą vis bastėsi, pati akivarus šiekštu maišydama. Bet veltui...
Tačiau vieną naktį, trijų paukščių pašaukta, pakilo iš patalų ir paskui paukščius paknopstom išsekė. Bajoras pačios nesulaikė. „Tegu boba atiduoda sulesti savo kvaišą galvą. Man skrynia su sidabru atiteks. Ne tokią „gražuolę susirasiu“. O ponia bajorė išties nulenkė galvą prieš tris paukščius, rankas i skrynią, iškilusią iš akivaro, tiesdama: „Mainau...“
Kartą naktį paukščiai jau kalbino poną bajorą: „Tavosios galva buvo labai skani! Skrynia tebestovi ant raisto krašto. Pasiimk...“ Bet pabūgo senis žmonos likimo ir net nepajuto, kaip nesavu balsu suriko: „Skradžiai žemės tie lobiai!“ Sulig tais žodžiais kilo viesulas, sužvangėjo, suskambėjo visas Molėtų bajoro dvaras, pakelės gluosniai ištyso į skeveldras. Prie raisto atsirado duobė, užgriuvusi žemėmis. Tai čia, sakė žmonės, nelaboji skrynia išties skradžiai žemės nuėjo...

LEGENDA APIE SIESARTĮ

Tai buvo tą nelaimingųjų metų vasarą. Vieną dieną atėjusio dievo tarno rankos su vandeniu užpylė šventą Molėtų kaimo židinį, kurį saugojo ir kurstė vaidilutė Siesartis ir jos draugės. Mergina suriko iš siaubo ir pykčio ir puolė gobstyti pelenus, o gal dar užsiliko kibirkštėlė? Gal dar šventoji ugnelė atgis, ir vėl bus Molėtuose jauku? Deja, ugnelė jau buvo mirusi, pelenai jau buvo atvėsę. Ir užlaužė mergelė iš sielvarto rankas, ji buvo prisiekusi visu gyvenimu neleisti užgesti šventajai ugniai. Ir pasileido gailiai verkdama per Molėtų pievas. Vėjas plaikstė geltonas jos kasas, ašaros temdė mėlynas jos akis, o ji nesustodama bėgo ir bėgo. Bandė ją prie širdies priglausti tėvas Pastovis, bandė ją už rankų sulaikyti brolis Pastovėlis, bet mergina išsiveržė iš jų glėbio. Pribėgusi Molėtų ežerą, Siesartis sušuko:
- Priglauskite mane, šventieji mūsų vandenys! Nuplaukite mano kaltę ir paslėpkite mane nuo piktų atėjūnų dievo, kuris mūsų tėvų ir protėvių šventą ugnį išniekino. Prasiskyrė ežero bangos ir apglobė vaidilutę.
Tas takas, kuriuo ji bėgo, tie slėniai, kur ją bandė sulaikyti ir paguosti tėvas Pastovis ir brolis Pastovėlis, užtvino merginos ašarom. Ir šiandien teka mūsų Siesartėlė, ta gyva ir skaudi Molėtų legenda, ir šiandien liūdnai vilneles varinėja Pastovis ir Pastovėlis, o tą Molėtų upę ilgainiui žmonės ėmė vadinti vaidilutės vardu – Gražuolė Siesartis.