Malvina Šokelytė – Valeikienė (pirmoji raudonojo kryžiaus vėliava Nepriklausomoje Lietuvoje)

Malvina Šokelytė – Valeikienė buvo ilgametė pedagogė, visuomenės veikėja, lietuvybės puoselėtoja Vilniaus krašte.

Ji gimė 1898 m. birželio 14 dieną Rygoje. Tėvai – kalvis Rapolas Šokelis ir siuvėja Emilija Genytė Šokelienė. Malvinos tėveliai su savo vaikais kalbėjosi tik vokiškai ir latviškai, nežiūrint, kad abudu buvo pasvaliečiai. Dar mažutė Malvina pateko pas mokytoją Valavičiūtę, kuri smarkiai pabarė Malviną, kad nemoka savo kalbos, nors sakosi esanti lietuvaitė.

Pirmojo pasaulinio karo metu, kaip ir daugelis kitų, pateko į Rusiją. Čia Mstislavlyje 1916 m. baigė dvimečius pedagogų kursus ir įgijo teisę dirbti pradžios mokyklos mokytoja. Buvo Jekaterinoslavo lietuvių tremtinių pradžios mokyklos vedėja. Čia susipažino su būsimu vyru Matu Valeika. Tai buvo žmogus, jau užgrūdintas kovose dėl lietuvybės Jelgavos (Mintaujos) gimnazijos laikais. Už tautinį veikimą jis buvo rusų žandarų persekiojamas. Jaunutei, vos 18 metų, žmonai Malvinai, jis buvo kelrodis, geras išmintingas patarėjas ir bendradarbis.

1918 m. ponia Valeikienė su vyru grįžo į jo taip mylimus Giedraičius. Čia užgriuvo darbų kalnai: reikėjo kovoti su lenkinimo banga, varoma dvarininkų ir nutautėjusių lietuvių. Malvina Valeikienė pirmiausia perėmė iš vokiečių Giedraičių pradžios mokyklą. Jai ir jos vyrui rūpinantis, toji pradžios mokykla 1920 m. išsiplėtė į progimnaziją. Joje M. Valeikienė iki 1927 m. ėjo direktorės pareigas.

Vokiečiams dingus, netrukus atsirado nauji priešai – bolševikai ir lenkai. Štai toks epizodas: 1920 m. spalio 31 d. lietuviai susirėmė su želigovskininkais Bekupės dvaro galulaukėse, 3 km. nuo Giedraičių. Kapitono E. Noreikos kuopa atsitraukė, patyrusi didelių nuostolių. Bet atsitraukė ir L. Želigovskio legionieriai. Į tą karo lauką atvažiavo Malvina Valeikienė į valstietišką vežimą įklotomis duknomis ir gūniomis, mojuodama balta vėliava su raudonu kryžiumi. Tai buvo bene pirmoji Raudonojo Kryžiaus vėliava Nepriklausomoje Lietuvoje. Iš to lauko parvežta ir suguldyta Giedraičių raštinėje 30 sužeistųjų, neskiriant, kuris lietuvis, kuris lenkas. Po poros dienų lietuvius pervežė gydyti į Ukmergę, lenkus – į Vilnių. Lapkričio 17 d. želigovskininkai, užėmę Giedraičius, paskelbė 3000 auksinų dovanų tam, kas nurodys, kur Matas Valeika, o Valeikienę areštavo. Nuo susidorojimo ją išgelbėjo Lietuvos kariuomenė, staiga atsikovojusi Giedraičius.

1927 m. Lietuvos Prezidento dekretu ji buvo apdovanota antrosios rūšies, 3-jo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.

Kauno miesto muziejaus informacija