Giedrius Kazimierėnas
AMŽINOJO SUGRĮŽIMO IDĖJA
Tapyba
Molėtų dailės galerija, Inturkės 4, Molėtai
2024 12 04–2025 02 04
Parodos atidarymas 2024 m. gruodžio 4 d., trečiadienį, 16 val.
Teatleidžia mums Mircea Eliade – vienas žymiausių dvidešimtojo amžiaus religijos ir mitų tyrinėtojas, tačiau pavadinimas lietuvių tapytojo, beveik klasiko Giedriaus Kazimierėno parodai pakoreguota forma yra „pavogtas“ ar „nužiūrėtas“ nuo veikalo Amžinojo sugrįžimo mitas (Le mythe de l'éternel retour. Archétypes et répétitions, 1949 m.). Nes tai padaryta dėl keleto labai rimtų priežasčių. Pirma, G. Kazimierėnas kaip menininkas nuolat gilinasi į universalius, religijos ir mitologijos, literatūros ir dailės fenomenus ir reiškinius, klausimus ir problemas. Jis pats asmeniškai grįžta ir vėl sugrįžta prie tokių temų, be kurių nėra įmanomas jokios kultūros buvimas, jokios civilizacijos egzistavimas. Tai taika ir karas, išvykimas ir (natūralu) sugrįžimas, laikas ir amžinybė, kūryba ir nykimas. Antra, tam kūrėjas pasitelkia visą savo žinojimo tezaurą, mokėjimo arsenalą. Jis cituoja ir pasakoja, rečituoja ir (it kokios Odisėjo sirenos) dainuoja. Žinoma, tam pasitelkdamas savas – tapybines priemones. G. Kazimierėnas yra klasikinis autorius (vien dėl to jį galima įvardinti klasiku), jo tapybinės šaknys (tarsi koks Atėnų Akropolyje augantis tūkstantmetis alyvmedis) yra tiesiogiai suaugusios su Akademija kaip kūrybine idėja. G. Kazimierėnas yra akademiškas, nes jam nesvetimas yra ir platoniškas idėjų pasaulis (šio padebesiuose jis skraidžioja lengvai ir virtuoziškai, tarsi Dedalas su savo sukonstruotais sparnais ar Helijas su auksine karieta), ir vis dar aktuali Renesanso laikais užgimusi objektyviojo grožio samprata, kurią dailininkais esą gali įkūnyti simetriškų kompozicijų, idealizuotų figūrų, daugiafigūrių struktūrų, simbolinio ir alegorinio pasakojimo, dailės ir muzikos (bei literatūros) sintezavimo principais. Būtina pabrėžti, kad tapytojui be galo įdomi ir inspiruojanti yra ir Lietuvos istorijos (kurią jis, beje, traktuoja kaip integralią Vakarų pasaulio praeities ir dabarties dalį), šią G. Kazimierėnas interpretuoja remdamasis giliomis žiniomis apie sinkretinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo charakterį, egzistencinį šios jau išnykusios kultūros (savotiškos Atlantidos, kuri vis dar veikia nūdieną ir ateitį) charakterį, nulemtą buvimo tarp Rytų ir Vakarų, tarp pagonybės ir krikščionybės. Taigi, parodos pavadinime žodį „mitas“ (kuris irgi nesikerta su esminiais dailininko postulatais) yra pakeitusi „idėjos“ kategorija, nes sąvokos ir vaizdinio sankirta yra toji kibirkštis, kuri sukuria ne tik paveikslų intrigą, bet ir jų esmių esmę.
Molėtų dailės galerijoje pristatomi pastarojo meto G. Kazimierėno kūriniai istorijos ir literatūros temomis kūriniai, reprezentuojantys kūrėją, jo mąstymą, bei tapybinės raiškos ypatumus.
Apie autorių:
Giedrius Kazimierėnas gimė 1948 m. Tebereškėje (švenčionių r.). 1972 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), diplominio darbo vadovas – prof. A. Gudaitis. Nuo 1980 m. dėsto VDA. 2011 m. suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Parodose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Graikijoje, Portugalijoje) dalyvauja nuo 1973 m. Surengė daugiau nei 10 personalinių parodų. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Klaipėdos, Maskvos, Šardžos (JAE) muziejai.
