Jūratės Mykolaitytės personalinė paroda „Tapyba“

Jūratė Mykolaitytė
TAPYBA

2024 09 17–11 17
Atidarymas rugsėjo 17 d., antradienį, 16:00
Molėtų dailės galerijoje, Inturkės 4, Molėtai

Tai, kad Jūratės Mykolaitytės – žinomos ir žiūrovų mylimos dailininkės, paroda yra pavadinta tiesiog „tapyba“, galima paaiškinti keliomis priežastimis. Skambės it koks kalambūras, tačiau Jūratės tapyba yra labai tapybiška. Jos potėpis – plastiškas ir minkštas. Netgi galima sakyti – malonus akiai ir sielai. Atrodo, kad teptukai yra tiesiog išglostę, išmasažavę drobės paviršių ir ši guli jaukiai nuleipusi, it kokia numyluota katytė ar šunelis. Tad – tapyba, nes tapybiška. Dar vienas tapybiškųjų J. Mykolaitytės tapybos elementų yra koloritas. Kaip yra žinoma, spalva viena svarbiausių, netgi esminė šios dailės rūšies išraiškos priemonių. Kiekvienas tapytojas turi savąją – vienintelę ir nepakartojamą (kaip pirštų atspaudai) paletę. Dailės kritikė N. Aukštaitytė Jūratės tapybai kažkada pritaikė „tolstančio laiko spalvos“ etiketę. Negalima nesutikti! Menininkė, maišydama spalvas tarsi ne iš šio pasaulio, juk fiksuoja vaizdus iš sapnų ir sentimentų, nostalgijos ir prisiminimų. Žinant, kad J. Mykolaitytės Miestas (čia gimta, čia augta, čia mokytasi ir formuotasi, čia gyvenama ir kuriama) yra Vilnius, būtina paminėti ir konkrečių spalvų pavadinimus (šie užrašyti ant tūbelių): tai ir Užupio raudonai rusva, ir Senamiesčio šviesiai geltona, ir Pavilnių mėlyna, ir Belmonto žalia, ir Antakalnio balta, ir t.t. Taigi – tapyba, nes spalvinga. Galop J. Mykolaitytės tapyboje yra svarbus literatūrinis sluoksnis ar pamušalas. Paradoksalios situacijos, keisti prieštaringumai, netikėti atsitikimai, vykstantys apgaulingai ramiuose pavakarių ar vakarų (tai išduoda gerokai ilgi šešėliai – dar vienas mėgstamų kūrėjos sprendimų) kraštovaizdžiuose yra paveikslų spiritus movens. Dailininkė pasakoja vaizdines istorijas, kurių verbalizuoti nebūtina ir nereikia, nes tokiu atveju jos banalėja. Užtenka matyti, suprasti, kad tai tapyba, suvokti jog tai tiesiog – TAPYBA.

Molėtų dailės galerijoje pristatoma įvairių metų J. Mykolaitytės tapyba – nuo senesnių iki pačių naujausių. Menininkė pasižymi nuoseklumu ir pastovumu. Formaliai tariant, tai siurrealistinės vedutos (miestų peizažai) ir interjerai, civilizaciniuose saulėlydžiuose paskendę landšaftai, natiurmortiški (nuo žodžio – „negyvoji gamta“) kraštovaizdžiai, kuriuose svarbiausiu veikėju yra ne tik retkarčiais šmėsteliantys žmonės ar juos pakeičiančios skulptūros, daiktai-daikteliai (jais gali būti bet kas – nuo puošnių karolių iki paprasto pieštuko ar pusiau nugertos taurės), taip pat architektūrinės struktūros, visuomet primenančios Babelio bokštą ar bent kitą kolosalų artefaktą – Koliziejų, bet ir minėtieji potėpis bei spalva. Taip pat Jo Didenybė Laikas. Jūratės kūrybinėje biografijoje, kaip ir darbuose, laikas yra sustingdytas (lyg toji sustojusi žavinga akimirka) – tam, kad įsitikintume, jog amžinybė egzistuoja sapnuojant, atsimenant, tapant (ar žiūrint į paveikslus).