Jau šį penktadienį
kovo 7 d.
16 val.
kviečiame patirti vaškinių figūrų mistinį grožį Dubingių karčemoje:
Povilas Šorys. ANIE.
"Kiek tenka bendrauti, aukštaičiai labai mėgsta žodį „anas“. Čia, Dubingiuose, yra retai sakoma „jis“, „ji“, „šis“, „ši“, „tas“, „ta“. Dažniausiai vartojama „anas“ ir „ana“. Tai išties prablaško kasdienybėje – girdėti senoviškus žodžius, paspalvintą bendrinę kalbą. Tačiau ši paroda yra ne apie uteniškių kalbinius įpročius. Visų pirma tai yra paroda apie pačią kalbą, kadangi Lietuvių kalbos žodyne (lkz.lt) tik trečioji žodžio „anas“ reikšmė yra „jis“. Tuo pačiu egzistuoja dar dvi šio žodžio reikšmės: labiau pažįstama „kitas, ne šitas“ reikšmė, o dar – man pačiam netikėtai – „nelabasis, velnias, kipšas“. Ir tokia vieno žodžio reikšmių visuma parodo ne tik lietuvių kalbos turtingumą, bet ir mitinio mąstymo esmę, kai keletą skirtingų reikšmių lyg konstruktoriaus kaladėles galime dėlioti į naują žodžio reikšminį tūrį – vienas žodis tampa ištisu pasakojimu, ir netgi keletas pasakojimų gali atgalios sutilpti į vieną žodį.
Žiemos laike yra tiek daug tamsos, kad kartais apima mitopoetinis jausmas, jog mes visi esame kalno viduje. O paklausus savęs, koks tai galėtų būti kalnas, į galvą teateina vienintelis atsakymas – Ana Pilis. Šaknis „an-“ sutinkama ne tik primirštame, ištisus mitologinius pasaulius apibūdinančiame žodyje „Anapilis“ (dausos), bet ir dar vienoje tarmybėje – „Aniolas“ (angelas). Kaip matome, viena žodžio šaknis savyje talpina tiek angelą, tiek velnią, tiek ir mirusiųjų karalystę, tiek ir kitoniškumą, svetimumą. Toks reikšmių susimaišymas leidžia naujai pamatyti ikikrikščionišką santykį su mirtimi ir išėjusiųjų netektimi, ir aišku, naujai suvokti velnio vaidmenį pasaulyje – tokį, kokį matė ikikrikščioniškieji lietuviai, suprasti jo skirtumą nuo krikščionybės mokymuose aprašomos piktosios dvasios. Vis dėlto parodos tikslas nėra krikščionybės ir prigimtinės lietuvių kultūros lyginimas ar supriešinimas. Šios parodos tikslai yra kiti: visų pirma, įvaizdinti mitinio mąstymo žaismę, visų antra - pagerbti ikikrikščioniškosios laidojimo tradicijos estetiką, ir trečia – supažindinti su trapiu bičių vaško skaistumu (įdomi detalė: latvių kalboje žodžio skaistums reikšmė yra GROŽIS).
Taigi mano paroda „ANIE“ iš tiesų yra bandymai įvaizdinti mitopoetinės kalbos bei lietuvių mitinės pasaulėjautos trupinius, susiskleidusius į vieną žodį. Visos parodoje eksponuojamos mitinės būtybės (laumės, kaukai, aitvarai, diedai), taip pat ir laidojimo papročių detalės (krikštai, koplytstulpis) – tai yra tradicijos iliustravimas, taigi ir jos pagerbimas, bet patys vaizduojami objektai yra anapusybės, apie kurią mes nieko nežinome, šešėlis. Paroda „ANIE“ yra apie tamsos, mirties ir vėlių laikotarpį, bet aš nebekreipiu dėmesio į neigiamas šių sąvokų nuotaikas. Šis laikotarpis tiesiog yra Rėdos (metų) rato dalis. Ir kaip ir visoje gamtoje, šiame laike taip pat egzistuoja daugybė estetinius potyrius žadinančių reiškinių.
Skaistaus pavasario"
