Vida Šeikienė: mano svajonė, kad viską užsiaugintume patys

 

 

Trisdešimtasis „Tikros istorijos“ pasakojimas.

Kaip ir daugelis verslų, taip ir ūkiai, ieško naujų kelių išlikti ir tobulėti. Molėtų ūkiai buriasi ne tik į juos vienijančią Molėtų ūkininkų sąjungą, bet ir ekologinių ūkių bendruomenę „Gojelis“. Pastarojo pirmininkė Vida Šeikienė, trejus metus atstovaujanti krašto ekologinius ūkius, džiaugiasi Molėtais ir čia užauginama produkcija: „Gyvename tokiame krašte, kur kažkokios chemijos nelabai sutinkame, o jei sutinkame, tai tikrai nedideliais kiekiais, tad valgome tikrai sveiką maistą“.

Vida Šeikienė, įsikūrusi gimtajame krašte, kur su šeima sukasi nedideliame, tradiciniame augalininkystės ūkyje. Nors, kaip moteris sako, ūkis nėra stambus, veiklos tikrai nestinga. Čia auginamos braškės, šilauogės, česnakai ir kitos daržovės, taip pat įvairios vaistažolės ir gėlės. Visą užaugintą produkciją pirkėjai nuperka tiesiai iš Vidos šeimos ūkio, kur prieš kelis metus uogautojai būdavo priimami pasiskinti uogų. Dalis užaugintos vaistažolių produkcijos anksčiau buvo tiekiama į Švenčionių vaistažolių fabriką, o dabar ūkis - daugiau kaip mėgstama veikla, neturint tikslo kuo daugiau parduoti. Ūkininkė sako, kad viskam suspėti ypatingai svarbus ir šeimos palaikymas, kurio Vida tikrai sulaukia tiek iš vyro, tiek iš suaugusių vaikų.

 

Ekologija – dabartis ir ateitis?

Moteris pripažįsta, jog ūkininkavimas, ypatingai ekologinis, yra toks sektorius, kur užauginama nedaug, o pasklausa didelė. Taip pat vyrauja ne maža įvežtinės produkcijos konkurencija. Svarbu ir tai, jog norintieji gauti sertifikuoto ekologinio ūkio statusą, turi nemenkai pasistengti. „Turi atitikti visus reikalavimus. Ne tik, kad nenaudotume sintetinių trąšų, pesticidų bei tam tikrų vaistų galvijų gydymui... Galbūt ir nėra sunku tokį ūkį kurti, bet turi vadovautis ekologinio ūkininkavimo taisyklėmis ir pasiruošti didelei dokumentų kontrolei“, – sako Vida bei neslepia, kad ekologija gali būti vertinama ir kaip rinkodaros priemonė, kuomet pirkėjas pirmenybę teikia tokiam sertifikuotam produktui. „Ekologija saugo gamtą, biologinę įvairovę, kas dabar labai svarbu. Produkcijos realizavimas skiriasi, nes gauname mažesnį derlių, bet parduoti galime didesne kaina.“

Tarp Lietuvos ūkių, vos 8 procentai oficialiai yra ekologiniai. Nacionaliniu lygmeniu šį rodiklį norima išauginti iki 15 procentų. Stebint užsienio praktikas, tai įmanoma pasiekti, o tam tikri rajonai Lietuvoje galėtų telkti vien ekologinius ūkius. Molėtų rajonas, pasak pašnekovės, galėtų tapti puikiu pavyzdžiu Lietuvoje. Čia šiuo metu iš daugiau nei 3000 ūkių, 90 jų – ekologiniai. Nors ir kita nemaža dalis rajono ūkių, neoficialiai (t.y. neturėdami sertifikatų), vis tik propaguoja natūralų, ekologinį ūkininkavimą. Pasak Vidos Šeikienės, Alantos seniūnijoje yra daugiausiai ekologinių ūkių rajone. Vien Aukštaitijos profesinio rengimo centre dirba daug tokių ūkių atstovų. Taip pat čia veikia mokomasis ekologinis ūkis. Alantoje, kartu su Anykščių filialu, iš viso rūpinamasi 300 ha plotu, iš kurių – 250 ha Molėtų rajone suteiktas ekologinis statusas. Profesinio rengimo centrui priklauso laikomi gyvuliai, auginami rugiai, avižos, dobilai, bulvės – auginami vietos reikmėms ir realizuojami kaip ekologiška produkcija. Viso to administravimu besirūpinanti Vida puikiai žino kylančias problemas ir sunkaus darbo kainą.

 

 

Naujos technologijos žengia į ūkius

Vienam sezonui keičiant kitą susiduriama ne tik su užauginamų gėrybių ribotais kiekiais, bet ir jų išlaikymo iššūkiais. „Sunkus darbas yra ūkininkavimas – darbo daug, o rezultatas ne visada džiugina. Reikia didelio kiekio, o pas mus ne bet ką ir užauginsi“, – pasakoja Vida. – „Su žemdirbyste negali tik arti ir sėti, geriau išbandyti ir įdarbinti naujas technologijas, pristatyti edukacijas.“ Vedini tokios idėjos ekolginių ūkių atstovė kartu su Molėtų rajono ūkininkų sąjunga ėmėsi naujo projekto – Molėtų vietos veiklos grupei pateikė projektą „Vietinių tradicinių produktų pristatymas, pritaikant naujas technologijas” ir įsigijo liofilizatorių, gilaus šaldymo šaldiklį. Liofilizavimas – džiovimo šalčiu technologija. Taip krašto ūkininkai gali ne tik patys išbandyti technologiją, liofilizuoti savo užauginamą produkciją, bet ir visa tai pristatyti kitiems. „Dabar patį liofilizatorių pagal projektą pasistatėme Aukštaitijos profesinio rengimo centre, kur rengiame edukacijas, kad pristatytume, parodytume tokią technologiją ūkininkams, bendruomenės nariams, mokiniams,“ – pasakoja vyresnioji Aukštaitijos profesinio rengimo centro mokytoja. Pasak jos, tai ne tik ugdomoji priemonė, tačiau ir puiki galimybė vietos verslininkams ir ūkininkams, kurie susipažinę su technologija galės ją pritaikyti savo veikloje. Sėkmingai bandėme liofilizuoti vietinius tradicinius produktus: braškes, avietes, česnakus, kitas uogas, vaisius ir daržoves. „Liofilizuotą produkciją galima dėti į visus patiekalus. Išdžiovintus šalčiu produktus galima malti, dėti į kokteilius, kepinius, salotų mišinius... Panaudojimas labai universalus“. Ir nors įsigytos technikos naudojimui reikalingos nemažos energijos sąnaudos, Aukštaitijos profesinio rengimo centras Alantoje rodo puikų pavyzdį – veikloms naudoja alternatyviąją energiją – saulės baterijas, biodujų jėgainę.

 

 

Bendradarbiavimo svarba

Įvairių asociacijų, bendruomenių ir ugdymo įstaigų bendradarbiavimas – tik vienas iš svarbių kiekvienos grandies gyvavimo veiksnių. Ypatingai svarbu – ugdymas. Aukštaitijos profesinio rengimo centre, žemės ūkio srityje, veikia Žemės ūkio gamybos verslo darbuotojo ir Dekoratyvinio apželdinimo darbuotojo specialybės. Svarbių praktinių įgūdžių moksleiviai gali mokytis mokykloje veikiančiose mokomosiose bendrovėse, kur galima prekiauti savo produktais, verstis tikrais pinigais, taip pat atlikti praktiką ūkininkų ūkiuose, realioje darbo vietoje.

„Molėtai, manau, puiki vieta nedideliam ūkiui, nedideliam šeimos, natūriniam verslui. Kas atvažiuoja pas mus iš pajūrio, kitų Lietuvos rajonų, jiems čia rojus žemėje. Molėtų šūkiui pritariu visu šimtu procentų – čia labai švarus oras, švarūs ir gražūs ežerai, upės. Daug miškų, žalumos ir tikri, labai nuoširdūs žmonės. O ką reikia daryti – daugiau bendradarbiauti ir pradėti nuo savęs. Vienas lauke ne karys, o bendruomenės ir sąjungos tam ir yra, kad pasiektume bendrų rezultatų,“ – įsitikinusi Vida Šeikienė, kuri turi minčių savo ūkį ateityje išplėsti tiek, kad pavyktų patiems užsiauginti didžiają dalį įvairių produktų ir nereikėtų taip dažnai vykti į parduotuves.

 

 

Asmeninio albumo nuotraukos.

 

2022-12-20